Nieko nebeliko

Žiūrinėdama senius įrašus radau vieną, labai seną dainą... Kurią parašiau AŠ! Joje tiek daug jausmų, skaitant ją grįžo daugybė prisiminimų.. Oh.. Prisiminimai..

Gyvenimas - kančia,
Jis toks jau yra…

Nieko čia nepakeisi

Nieko čia neužbaigsi.

 

Nieko jau nebeliko,
Tik šaltos naktys
Ir ašarų kalnai
Nebeliko net Tavęs…

 

Sugrįžk bent minutei
Apkabink trumpam,
Prisiglausk prie manęs

Pabučiuok mano lūpas karštas…

 

Nieko jau nebeliko,
Tik šaltos naktys
Ir ašarų kalnai
Nebeliko net Tavęs…

 

Lauksiu Tavęs..

Žinau, kad grįši.
Juk myliu tave,
O tu mane dar myli?

 

Nieko jau nebeliko,
Tik šaltos naktys
Ir ašarų kalnai
Nebeliko net Tavęs…

 

Padarėm tiek klaidų..
Gal pamirškim tas klaidas?
Gal pradėkim viską iš pradžių?
Nuo balto popieriaus lapo.

 

Nieko jau nebeliko,
Tik šaltos naktys
Ir ašarų kalnai
Nebeliko net Tavęs…

 

Gyvenkim šia diena…
Aš lauksiu Tavęs…
Nors širdyje liko tik skausmas,
Nes…

 

Nieko jau nebeliko,
Tik šaltos naktys
Ir ašarų kalnai
Nebeliko net Tavęs…

 

 

Goodbey my lover...

Meilė.. Kas ji tokia? Ar aš ją pažįstu? Ar aš ją kada jaučiau? Tikriausiai taip. Bent maniau, kad aš ją jaučiau. Kokia ji buvo? Ji buvo nepaprasta, didelė, beprotiška, vienintelė tokia, laiminga. Iš kur žinau ar tai buvo meilė? Kaip įsimyli, tada tu pakvaišti, nenoriu nieko tik būti su juo, mylėti jį, nepaleisti jo iš savo glėbio, girdėti jo juoką, matyti nuostabias mėlynas akis, klausytis jo nepakartojamo balso. Kaip jį sutikau, aš pajaučiau tai. Kaip? Ech.. Tai buvo pati geriausiai diena mano gyvenime. Kai aš jį pamačiau, pradėjau visa virpėti, ėmė po kūną bėgioti šiurpuliukai, pilve pradėjo nedrąsiai vienas po kitą plaznoti drugeliai. O kai jis prie manęs priėjo ir apkabino, aš buvau lyg devintam danguj. Tą akimrką aš buvau kaip princesė sutikus savo svajonių princą. Kodėl sakiau, kad tai buvo? Nes.. Ne visos pasakos turi laimingas pabaigas. Šita irgi neturėjo. Kodėl? Ne visų meilė gali atlaikyti viską, didžiausius sunkumus. Mūsų meilė to padaryti negalėjo. Ji paprasčiausiai pasidavė. Kodėl? Manai, kad per mažai mylėjom? Ne. Mes mylėjom vienas kitą per daug. Gal todėl ji taip greit pasibaigė. Beveik po penkerių metų. Ar man skaudu? Žinoma, kad taip. Juk su juo buvau pati laimingiausia. Ji man buvo tobulas. Mane lepino, patardavo, pralinksmindavo, užjausdavo. Juk mane tikrai mylėjo! Manai, kad ne? Ne, jis mane ne tai, kad mylėjo, o tiesiog dievino! Darė dėl manęs viską. Tačiau yra žmonių, kuriems yra geriau, kad mes būtume atskirai. Tarkim, kad tai piktoji ragana. Jai pavyko. Mes niekada nebūsim kartu. Kodėl? Nes mūsų istorija taip turi baiktis.Turi baiktis taip. Tokia mūsų pasakos pabaiga. Kodėl? Kodėl būtent taip? Žinai, kad kai žmogui pernelyg daug atleidi, jis prie to pripranta? Ne? Va dabar žinai. Taip, jis mane labai įskaudino, bet dar labiau aš norėjau tikėt, kad jis pasikeitė. Mylėjau jį tokį, koks jis yra. Dar ir dabar kažkur giliai širdyje jį myliu. Jeigu vis dar nešioju jo padovanotą žiedą. Reiškias, kad myliu, ar ne? Taip, myliu.. Bet turiu pamiršti, paleisti tą meilę. Juk viskas baigiasi. Baigiasi net didžiausia laimė, meilė. Tikiuosi, kad surasiu kitą tokią stiprią meilę. Turbūt tam prireiks dar ne vienų metų. O dabar linkiu JAM būti laimingam. Jis to nusipelnė. Jis to vertas. O dabar.. SUDIE, MANO MEILE..

I promise!

Šiais metais, turbūt kaip ir kiekvienai aš sau pasižadu daugybę dalykų. Tačiau kiek iš tiesų ištesiu? Tikriausiai, kad 10 iš 100. Apgailėtina? Tikrai taip. Tačiau šiais metais, noriu, kad viskas būtų TOBULA! So.. 
Mano pažadų sąrašas:

1. Pamiršti vaikiną, kurį labai mylėjau.
2. Susirasti nuostabių vaikiną (jo paieškas jau pradėjau).
3. Dažniau šypsotis, nesvarbu, kad žmonės mane pradės laikyt keistuole.
4. Numesti pora kg, juk kiekviena mergina to nori.
5. Pabaikti rašyti bent viena iš keturių istoriją.
6. Susitikti su senai matytais draugais/giminaičiai/pažįstamais.
7. Aplankyti Trakus.
8. Nuvažiuoti į Italiją.
9. Pradėti laikytis teises.
10. Nusipirkti kokį nors CHANEL gaminį.
11. Padovanoti sau Iphon'ą.
12. Įsimylėti iki ausų.
13. Būti geresniai.
14. Paaukoti kraujo, pinigų.
15. Pradėti taupyti.
16. Šokti su parašiutu.
17. Nusidažyti plaukus kokia neįprasta spalva(bent vienai dienai)
18. Nuvažiuoti prie jūros.
19. Padaryti kažką beprotiško.
20. Įsigyti augintinį iš gyvūnų prieglaudos.

Aš pasižadu tai ir dar daugiau! Aš žinau, kad šiemet viskas bus kitaip. Tikiu savim ir tuo, ką sakiau. Juk kitaip ir būti negali. So.. I promise!!!

I want

Tobulas vaikinas man..

Toks, kuris į mane žiūrėtų su ugnele akyse, apgintų, būtų šalia, kaip man to reiktų. Mane mylėtų tokia, kokia esu. Sakytų „MYLIU TAVE“, kad mane nudžiugintų. Dovanotų gėles, meškiučius ir visokius niekučius. Dėl manęs rašytų ilgus, kupinus meilės laiškus. Su manim žiūrėtų romantinius filmus. Apkabintų ir nepaleistų. Jei norėčiau išeit, paimtų apkabintų ir neleistų išeit. Nešiotų ant rankų. Kartais su manim tiesiog patylėtų, pabūtų šalia. Vadintų gražiais žodeliai: „mažytė“, „mieloji“, „saulytė“. Žiūrėtų saulėlydžius, saulėtekius. Kalbėtų iki ryto ar tiesiog apsikabinęs bandytų suskaičiuoti žvaigždės. Nusišypsotų vos tik mane pamatęs, juoktųsi iš mano pokštų, nors jie ir nebūtų labai juokingi. Bet svarbiausia, kad mane nemeluotų, neapgaudinėtų, pasitikėtų, neskaudintų, mylėtų visa širdimi. Tikiu, kad rasiu tokį. 

 
 

Kai meilė miršta

Kai meilė miršta… užgęsta žvaigždės,

Nutyla paukščiai giesmėse.

Ruduo į kūną graikščiai įskrieja

Ir lapkritis jau akyse…

Kai meilė miršta… užtemsta dienos

Jos nespalvotose akyse.

Nuo tilto kritus į jūrą

Paskęsta ašara lengva.

Kai meilė miršta… iškrinta sniegas…

Užpusto širdį sidabru.

I hope

 I Hope...

Kartais jaučiuosi tokia vieniša. Atrodo, kad tau išėjus, kartu išėjo ir mano gyvenimas. Kartais man reikia tik vieno apkabinimo, tikros šypsenos, nuoširdaus palaikimo. Nenoriu prarast visko, ką turiu. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad mes kada nors išsiskirsim. Deja, bet taip nutiko. Viduj jaučiu didžiulę tuštumą. Tau išėjus, dingo viskas. Užtenka tik pažvelkt į tavo nuotrauką, kad akyse atsirastų milijonai ašarų. Deja, aš jas turiu sulaikyt. Niekas neturi pamatyt, kad man skauda. Nenoriu jausti to tuščio jausmo širdy. Nors atrodo, kad tau nieko nebejaučiu, bet pagaunu save galvojant apie tave. Pamenu, tą pirmą kartą, kai mes susitikom. Pamenu, kai pirmą kartą pajutau, tą nuostabų jausmą, pilve drugelių plazdenimą. Man užteko matyt tave laiminga, kad ir aš tokia būčiau. Negi aš nenusipelniau būti laiminga? Maniau, kad nusipelniau. Teks gyvent su prisiminimais, bet be tavęs. Nieko tokio. Aš būsiu laiminga žinodama, kad tu laimingas. Norėjau tau suteikt tą laimę, kokią galėjau suteik, liksliau turėjau tą padaryt. Sunku apie tave kalbėt kaip apie būtąjį laiką. Atrodo, kad viskas neseniai buvo. Pirmas pasimatymas, pirmas apkabinimas, pirma šypsena, pirmas bučinys.. aš buvau laiminga. Aišku, mes patyrėm daugiau negu galėjom ištvert. Gyvenimas visad viską sutvarko savaip. Mūsų ateitį taip pat sutvarkė. Net nežinau, kad būtų, jeigu mes būtume turėja kitą galimybę, antrą šansą. Kartais taip norėčiau atsukt laiką atgal, viską pradėt nuo pradžių. Bet aš tik žmogus, todėl nieko padaryt negaliu. Žinoma, man viskas bus gerai. Aš turiu tai ištvert. Negaliu pasirodyt silpna. Yra žmonių, kuriems per daug skaudu mane matyti palūžusią. Gali sakyt, kad aš savanaudiška kalė. Bet ar tikrai aš tokia? Jei tokia būčiau, ar būčiau rūpinusi tavim? Nemaniau. Nieko tavęs neprašiau, nes žinojau, kad turiu viską pati pasiekti. Galbūt tai mano kaltė. Galbūt reikėjo daugiau reikalaut. Visad norėjau, kad tau būtų tik geriau, kad tu būtum laimingas. Deja.. Ne viskas nuo manęs priklauso. Mano širdy dar ilgai bus tas skausmas, kurį palikai išėjęs. Mūsų meilė nebuvo tokia stipri, kaip atrodė. Neatlaikė. O taip norėtusi pažvelkt dar kartą tau į akis, dar kartą išgirst tavo balsą, paskutinį kart tave apkabint. Kas man liko? Nieko. Nebeturiu nieko. Praradau viską. Ir toliau prarandu. Mano gyvenime neliko nieko tikro. Viskas dirbtina, suvaidinta. Tikiuosi, kad po kažkiek laiko galėsiu vėl nuoširdžiai šypsotis, vėl tikėti meile. Galbūt. Galbūt kažkada vėl pamatysiu tavo šypseną. Tikiuosi.