Vartydama seną sąsiuvinį radau, tai apie ką buvau pamiršus. Pamiršau ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad nebebuvo prasmės apie tai galvoti. Kam prisiminti tai, ką seniai seniai pamiršai ir užrakinai širdyje? Kam kankinti save vėl? Kam iš naujo išgyventi tą skausmą? Niekad to nesupratau. Visuomet galvojau, kad laikas viską užgydo. O pasirodo, kad aš neklydau. Na galbūt ne užgydo, bet padeda užrakinti giliai giliai širdyje. O po kelerių metų perskaityti, tai ką rašei labai seniai nebeturi tokių skaudžių prisiminimų. Atrodo, kad tai rašė kitas žmogus. Visai kitas. O ne tu. Tai, ką jautei tada nebeatrodo, taip pažįstama ir artima, kai buvo tada. Skausmas praeina, lieka tik gražūs prisiminimai. Su kiekvienu skausmu tapti daug stipresnis. Gražūs prisiminimai visad bus širdyje. O skausmas pasimiršta.
Kažkas seno...
Žingsnis po žingsnio. Einu tolyn. Suklumpu.. Eiti toliau nebegaliu. Eiti šiuo keliu man per sunku. Kelio pabaigoje esi tik Tu. Visuose keliuose esi - Tu. Kur beeičiau, kur bepažiūrėčiau matau Tave. Visur sutinku Tave. Mintyse ir širdyje esi - tu. Skaudu.. Nebegaliu toliau taip gyventi. Privalau būt stipri. Privalau eiti toliau.. Pamatau Tave. Širdelė šaukia, kad eičiau pas Tave.. O protas griežtai sako, kad NE. Viduje vyksta pas mane kova. Kova tarp meilės ir neapykantos. Deja, laimi meilė. Bėgu pas Tave. Apkabinu, o tu manęs ne. Tu toks šaltas ir tolimas lyg nebūtum čia, su manim. Toks jausmas lyg būtūm suakmenėjęs. Lyg vietoj širdies yra akmuo. Tu šaltai atitrauki mane nuo savęs. Nesuprantu kodėl. Tu eini tolyn, manęs nelauki. O aš pradedu bėgti, bandau vytis Tave. O tu vis tiek manęs nelauki. Aš paslystu. Esu nežinioje. Esu tarp dangaus ir pragaro. Danguj būčiau viena, o pragare - su Tavim. Tu taip gražiai į mane žvelgi. Aš pasiduodu. Tavo žvilgsniui. Žengiu koją į pragarą, bet kažkas mane sustabdo.. Kas??? Mano angelas sargas.. Einu su juo į dangų. Nepaleidžia manęs, o Tu paleidai. Todėl išeinu.. Palieku Tave vieną... Atleisk man..
Kažkas skolinto...
Atleisk už viską kas buvo,atleisk už viską kas žuvo.. Atleisk,už mano norus ir tą jausmą,tą beribę laimę,o kartu ir skausmą.. Už tai,kad padovanojai vietą savo širdyje.. Atleisk už viską prašau,kas buvo praeitį.. Sugalvok savo norą ir uždek žvakes,pasinerk į svajones,jos Tave suras..Mano meile,pažvelg man į akis,noriu būti su Tavim kartu kol mirtis išskirs.. Ir vėl jausti Tave,gyventi Tavo sapne,atleisk už viską kas buvo,atleisk už viską kas žuvo..
 |
Išmokim atleis.. Kartais atleidimas vertingesnis už neapykantą. Vertinkim paprastus dalykus, kurie yra patys brangiausi.. ❤ |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą